Nukelk, žmogau, kepurę
Už tuos, kur pažinai.
Kurių čia kaulai guli
Ir dūla pelenai.
Kurie kadaise juokės,
Kalbėjo eilėmis.
Tačiau nutrūko šokis –
Į salę nebegrįš…
Nukelk kepurę laikui,
Kuriam dabar esi.
Ir tuos, kur duoną raiko
Kažkur toli, toli…
Kurie šviesos nemato –
O tu esi – šviesa.
Su žvakele prie kapo
Sustingsti maldoje…
***
Liepsna su vėju pinas,
Užplūsta ilgesys.
Kepurėn prie krūtinės
Keli lašai nukris…
Jūratė Norvaišienė, 2024 m.
